Aš vardu Nadežda. Man 23 metai. Išsilavinimas - nebaigtas aukštasis.Prieš trejus metus įstojau į vieną sostinės universitetą. Turėjau daug draugų. Kartą įvyko tragedija - eismo įvykyje mirė mano tėvas. Mama liko su dviem mano sesutėm, o aš grįžau į Kijevą, planuodama susirasti darbą, o mokslus palikti ateičiai. Vienas iš mano universiteto draugų patarė kreiptis į vieną didžėjų, kuris turėjo galimybę įdarbinti Vokietijoje, kur pats dirbo jau trejus metus, o į Kijevą grįždavo tik „darbo reikalais“.
Kai susitikome, pasirodė, kad jis mano pažįstamas. Labai apsidžiaugiau, kai Edik pažadėjo man padėti. Po kelių dienų Edik pats mane surado, nes atsirado gerai apmokama darbo vieta Vokietijoje, restorane. Be abejonių sutikau. Be to, Edik pasiūlė padėti su pasu ir vizomis. Jis taip pat sutiko, kad visas išlaidas aš jam padengsiu po pirmojo atlyginimo. Viskas susiklostė labai gerai. Mamai nusprendžiau nieko nesakyti, nes žinojau, kad ji pergyvens dėl to, kad mečiau mokslus. Į Vokietiją važiavome mašina. Jis supažindino mane su dviem merginomis, kurios taip pat važiavo į Vokietiją uždarbiauti. Iki sienos nukeliavome greitai ir be nuotykių. Vyravo gera nuotaika.Frankfurte apsistojome viešbutyje. Mūsų pasus Edik pasiėmė „registracijai“. Iš ryto Edik atvyko su savo draugu vokiečiu ir pasakė, kad tas nuveš mus kur reikia. Vokiškai niekas iš mūsų nekalbėjo ir niekas negalėjo su juo susišnekėti. Važiavome gan ilgai. Ir vėl mus apgyvendino viešbutyje. Kitą dieną atėjo vyras, blogai kalbantis rusiškai ir paaiškino, kad mus atvežė į viešnamį ir nuo rytojaus turėsime tenkinti klientus lovoje. Išbuvau šiame viešnamyje apie tris mėnesius. Iš pradžių atsisakydavau dirbti su klientais. Mane žiauriai sumušdavo ir pasakydavo, kad nėra jokių galimybių pabėgti: neturiu paso, nežinau kalbos ir turiu 1000 markių skolą. Man grasino, kad nužudys, jei neatidirbsiu pinigų per mėnesį, ir niekas apie tai net nesužinos. Mane užrakindavo vieną kambaryje be vandens ir maisto kelioms dienoms. Mušdavo ir grasindavo, kad susidoros su šeima. Jie pažinojo visą mano šeimą! Tada supratau, kad Edik tikras suteneris (čia jį vadino Stas).
Kartu su manimi gyveno ir kitos merginos. Daugiausia iš Lenkijos arba Čekijos. Jos suprato rusiškai. Pirmame mūsų namo aukšte buvo restoranas. Mus versdavo ten dirbti: plovėm indus, grindis, langus. Vakare turėjom sėdėti su klientais prie staliukų, o vėliau juos linksminti lovoje. Beveik kasdien ir dieną buvo daug klientų. Daugiausia – didelių sunkvežimių vairuotojai. Mane privertė perdažyti plaukus ir dažytis ryškiomis spalvomis, kad patraukčiau klientus. Už visą tai atskaičiuodavo iš mano atlyginimo. Buvo baisu pagalvoti, kad mano sesutės ir mama sužinos, ką aš veikiu.
Vieną vakarą vienas iš mūsų klientų per daug išgėrė ir nenorėjo mokėti. Kilo muštynės. Atvyko policija ir visus suėmė - taip aš papuoliau į kalėjimą. Man leido susisiekti su Ukrainos ambasada. Tada pažadėjo padėti grįžti namo. Bet pirmiausia norėjau, kad teistų visus, kas vertė mane dirbti prostitute. Man labai sunku grįžti po viso to, ką iškentėjau. Labai pablogėjo sveikata. Jaučiuosi niekam nereikalinga…
Patarimai: Melagingiems pažadams ir šantažui nėra galo. Tad tik supratus, kad jus apgavo, iš karto reikia ieškotis pagalbos ir tinkamų akimirkų pasprukti. Vietos policija pasirūpins būtinąja pagalba bei saugiu apgyvendinimu šalyje.
