Gyvenau Sibire. Man buvo devyniolika. Labai norėjau keliauti ir užsidirbti pinigų. Aš, kaip ir keletas kitų moterų, atsiliepiau į skelbimą laikraštyje, siūlantį dirbti ir mokytis Kinijoje. Jie atnešė mums sutartis, kuriose visi klausimai buvo gana detaliai aptarti – tai ir sveikatos draudimas, apgyvendinimas, maitinimas, kelionė ten ir atgal. Vienintelis dalykas, už kurį turėjome mokėti pačios, buvo mokslas, kainavęs 3000 JAV dolerių.

Aš su keliomis kitomis moterimis nuskridau į Jukhai, kur mėnesį mokiausi. Viskas atrodė tiesiog puikiai. Tačiau jie pasiėmė mūsų pasus, nors sutartyje buvo punktas, teigiantis, kad kiekvienas savo pasą turi turėti su savimi.

Jie negrąžino mūsų pasų. Kai mes jų pareikalavome, tai jie tiesiai ir kategoriškai pasakė – po 15 000 JAV dolerių už kiekvieną pasą. Greitai tapo aišku, kad joks „restoranas”, kuriame dirbti mes buvome pasamdytos, neegzistuoja ir nei vienai merginai nebuvo sumokėta.

Vieną iš grupės merginų, kuriai tebuvo 17 metų, konkurentai įsigijo dirbti prostitute; grupės nariai sumokėjo 15 000 JAV dolerių už jos pasą ir išsiuntė merginą į Macau. Studijų programos „rėmėjas“ atkeršijo. Kiekvienai iš mūsų buvo paskirtas sargybinis, vėliau pradėjo nemokėti algų. Man ir kitoms merginoms teko patirti mušimus, įkalinimą ir alkį. Kinietis bosas pasakė, kad atiduos mums pasus tuomet, kai pradėsime bendradarbiauti. „Bendradarbiavimas“ reiškė dirbti palydovėmis ir prostitutėmis Kinijos viešbučiuose, restoranuose ir karaoke klubuose.

Bet mums netrukus pavyko pasprukti. Turėdamos nedidelę pinigų sumą ir sukrėstos visko, kas su mumis įvyko, nukeliavome į kitą Kinijos miestą ir kreipėmės laišku į Rusijos konsulatą ir miesto valdžią. Pagalbos taip ir nesulaukėm, tad teko pačioms užsidirbti pinigų pragyvenimui. Kartais mes dirbdavom taip: eini gatve, privažiuoja automobilis, tu sutinki, kad šįvakar sėdėsi su juo restorane, karaoke klube ir tau už tai sumokės, tu pasakai sumą. Tai tas pats kaip ir prostitucija.

Kartą mes sutikom rusą, kuris pasiūlė padėti sugrįžti namo, bet už tai pareikalavo seksualinių paslaugų. Taip mes dirbome tris mėnesius, kad turėtume pinigų visa tai palikti. Mes dirbome įvairiausiose vietose, kai kurios iš jų baisios, bet kai neturi nei kapeikos kišenėje – nėra iš ko rinktis.

  

Patarimai: Pasas yra asmens dokumentas ir jo nereikia kam nors duoti, išskyrus atvejus, kai to prašo pasienio pareigūnas ar kitas oficialus valstybės pareigūnas.