Kai baigiau vidurinę mokyklą, pradėjau ieškoti auklės arba pardavėjos darbo. Norėjau uždirbti 800 litų per mėnesį. Tačiau tiek niekas nepasiūlė. Pardavėja dirbti iš viso nepriėmė. Tada vienas pažįstamas pasakė, kad jeigu nors kiek moku kalbą, lengvai susirasiu darbą Ispanijoje. O aš mokėjau anglų kalbą, tai ir daviau jam savo telefoną. Paskambino jis kitą dieną ir susitarėme susitikti - sakė pokalbis ne telefonu. Iš jo sužinojau, kad yra kambarinės darbas viešbutyje Ispanijoje. Uždirbčiau 2000 - 3000 JAV dolerių. Aš patikėjau, nes čia vis tiek nebuvo darbo. Kitą dieną su juo susitikau prie parduotuvės. Įsėdau į jo mašiną, pradėjome kalbėtis. Kai pradėjo "pasakas sekti", iš karto supratau, koks bus darbas. Nereikia jiems Ispanijoje kambarinių, juk savo turi. Tačiau galvojau, padirbsiu kokią savaitę ir pabėgsiu. Mąsčiau kokį mėnesį, tada pati paskambinau ir pasakiau, kad sutinku tą jų kambarinės darbą dirbti. Tada prasidėjo kelionė į Ispaniją. Pati aš nieko neturėjau - nei rūbų, nei pinigų. Viskas buvo duota, ir autobuso bilietas, ir rūbai. Važiavau ir pati stebėjausi, kaip aš jais patikėjau. Visgi, galvojau, kauniečiai, lietuviai, pažįstami. Be to, labai norėjau į užsienį. Tris paras važiavome iki Barselonos. O ten laukė du jugoslavai, kurie vežė dar 500 km iki mažo miestelio. Ten radome išnuomotą trijų kambarių butą, kur ir apgyvendino. Čia atėmė pasą ir iš karto pasakė, kad dirbsiu tai, ką jie norės. Dar po savaitės perkėlė į klubą ir pasakė, kad dirbsiu prostitute. Jei gerai dirbsiu, pažadėjo 3000 JAV dolerių. Ten ir gyvenau, bet dažnai nuveždavo į aną butą, kur mušdavo. Klube gyvenau ne viena, todėl paklausiau merginų, kiek jos yra uždirbusios. Paaiškėjo, kad nei viena į rankas pinigų negauna. O tik pažadus siųsti juos į banko sąskaitą. Klientai mokėdavo tiesiai man, bet kas naktį ateidavo pats vyriausias, toks Saša, ir pasiimdavo visus uždirbtus pinigus. Nebuvo galima nuslėpti nė cento. Sutenerių buvo 7 ir visi prižiūrėjo, sekė, kad nepabėgtume, neišeitume į kitą klubą. Nuolat kartojo, kad jei pabėgsim, bus galas, nes mus ras ir užmuš. Žinojau, kad esu jų nuosavybė ir jie gali daryti ką nori. Su mumis visą laiką gyveno tokia Martina, kuri mus taip pat sekė ir nuolat skundė. Mušdavo mus kas kokią ketvirtą - penktą dieną. Dažnai nesuprasdavom už ką. Tiesiog žinojom, kad vis tiek gausim kartą per savaitę. Kas antrą dieną iškratydavo mūsų daiktus. Į miestą išeiti neleido. Apskritai buvome uždarytos. Kiekvieną dieną turėjome susirasti po tris klientus.  Be tiek buvo mažai ir iš mūsų reikalavo 5-8 vyrų per parą. Jei nepavykdavo, ryte mušdavo. Trys vyrai paprastai palikdavo 100 JAV dolerių. Iš jų dar reikėdavo susimokėti už prostitutės vietą klube suteneriams. Tad likdavo ne kažin kas, bet, kaip sakiau, ir tų pačių negaudavau. Paskaičiavau, kad per mėnesį turėjau gauti 1800 JAV dolerių. Tačiau pinigų į sąskaitą niekas nepervedė. Klube dirbo apie 20 prostitučių. Tačiau, tik mes priiminėjome vyrus kiekvieną dieną. Kodėl? Todėl, kad buvome lyg antros rūšies - iš Rytų, iš buvusios Tarybų Sąjungos. Daug klientų būdavo apsvaigę nuo narkotikų, kuriuos siūlė ir mums. Jauni vyrai pas mus neateidavo - dažniausiai šešiasdešimtmečiai, jauniausiam buvo trisdešimt penkeri. Gyvenau baisiai, verkdavau kiekvieną dieną. Galop supratau, kad nieko čia nebus. Kai mus dvi vežė mušti, man pavyko ištaikyti tinkamą momentą ir pabėgti. Tuo metu, kai suteneriai kitame kambaryje mušė bulgarę, aš iššokau pro langą. Praeivių puoliau klausinėti,  kur policija ir vienas nuvedė į nuovadą. Grįžusi į Kauną sužinojau, kad buvau parduoda už 2000 JAV dolerių. Dabar irgi nėra ramybės, mane pardavęs pažįstamas grasina. Nors policija žadėjo padėti, sakė skambinti, jei kas atsitiktų.