Aš nuo gimimo gyvenau su savo motina, biologinis tėvas mus paliko, kai sužinojo, jog mano mama nėščia. Dažnai mūsų šeima keitė gyvenamąją vietą, gyveno pas žmones. Vaikystėje gyvenau nuolatiniame nepritekliuje, trūko ne tik tėviškos, bet ir motiniškos šilumos. Kai buvau 4 metukų, motina parsivedė sugyventinį, su kuriuo ėmė girtauti. Išgėręs vyras būdavo agresyvus, mušė tiek mane, tiek  motiną. Vėliau gimė kiti broliai ir sesės. Iš viso penki vaikai šeimoje. Kadangi pinigų geresniems rūbams ar mokyklinėms priemonėms neužtekdavo, pajutau, kad esu  kitokia nei bendraamžiai. Būtent dėl to pradėjau nemėgti mokyklos ir praleidinėti pamokas. Daugiausia laiko praleisdavo su keliais kitos šeimos vaikais, kurių tėvai taip pat daug gėrė. Kai man buvo 15 metų, buvau išprievartauta savo patėvio. Tada  pabėgau iš namų ir pusę metų klajojau iš vienos vietos į kitą - glaudžiausi tai pas pažįstamas merginas, tai pas gimines, tai laiptinėse. Pažįstami žmonės pamaitindavo, aprengdavo. Kartais prašinėdavau pinigų iš praeivių. Tėvai manęs neieškojo ir nepasigedo... Kartą  susipažinau su 24 metų jaunuoliu, kuris jau pirmąją pažinties dieną išgirdęs mano gyvenimo istoriją, pasiūlė apsigyventi pas jį. Netrukus pastojau, tačiau gana vėlai apie tai supratau. Mano sugyventinis nenorėjo vaikų, prieštaravo vaiko gimimui. Dėl nuolatinių barnių ir priekaištų, būdama 6-tą mėnesį nėščia, jį palikau ir grįžau pas tėvus. Šeimoje manęs niekas nelaukė. Tėvai ir toliau be perstojo gėrė, du vaikai jau buvo atiduoti į vaikų namus, o kiti du, 14 metų brolis bei 13-kos sesuo mažai būdavo namuose ir labiausiai rūpinosi savo asmenine gerove. Po kiek laiko gimė dukrelė. Neilgai ją auginau. Kadangi atrodė nepakeliama auginti vaiką, kai šeimoje nuolat girtaujama, vagiami vaikui skirti pinigai iš nedidelės pašalpos, kurią gaudavau, be to, naudojamas smurtas prieš mane, atidaviau 2 mėnesių vaiką į kūdikių namus. Ir pradėjau ieškotis darbo. Deja, mano pastangos rasti tokį darbą, kad pinigų užtektų pargyventi man ir išlaikyti dukterį, buvo bevaisės.

Vieną dieną aš su drauge tranzavau iš Kauno į Vilnių. Prie mūsų sustojo vyrukas, kuris sakėsi keliaująs į tą pačią pusę. Atvykusios į miestą buvom pakviestos vakare susitikti bare. Ten buvo susirinkę ir daugiau vyrų. Mums buvo primygtinai siūloma išgerti. Kai gerokai apsvaigome, buvome nuvežtos į nepažįstamą butą. Ryte prabudom užrakintos svetimame bute. Apie pietus pasirodė vyriškis, kurį buvau mačiusi bare. Jis pasakė, kad esame skolingos už praėjusią naktį ir už tai turime atidirbti. Mums davė rūbus, kosmetikos bei liepė pasipuošti. Vakare atvažiavo vyrukai, su kuriais bendravome bare.  Jie linksminosi, gėrė ir vienas po kito žagino mane bei draugę. Mums priešinantis, buvome mušamos ir daužomos po ranka pasitaikiusiais daiktais. Po siaubingai praleistos nakties kitą dieną sužinojome, jog buvome patikrintos ir nuo šiol turėsime dirbti prostitutėmis. Nuo tos dienos tame bute, kuriame buvome užrakintos, turėjome aptarnauti atvykstančius klientus. Klientai mažai kalbėjo ir liko abejingi mūsų skundams. Ir nors pradžioje tiek aš, tiek  draugė bandėme prašyti pagalbos pačių klientų, netrukus praradome viltį jų pagalba ištrūkti. Pirmiausiai, todėl, kad kiekvienas mūsų bandymas prašyti pagalbos būdavo išsiaiškinamas ir vėliau mes smarkiai dėl to nukentėdavome - buvome primušamos taip, kad dar ilgai po to negalėdavome atsigauti. Kad nedrįstume maištauti ar bandyti sprukti, gana dažnai buvome „profilaktiškai“ mušamos į tas vietas, kur nesimato žymių, gąsdinamos ir šantažuojamos. Pagalbos prisišaukti iš aplinkinių gyventojų negalėjome, nes mūsų  kambario langai buvo apkalti ir juos užstojo įstiklintas balkonas. Be to, bute visuomet būdavo nors vienas iš vyrukų ir kontroliavo kiekvieną mūsų žingsnį. Mums nė karto nebuvo leista išeiti į lauką.

Kažkur po mėnesio nusikaltėlių vadeiva pranešė, kad mano draugė parduodama kitam asmeniui. Taigi patyriau dar vieną didžiulę traumą savo gyvenime - turėjau išsiskirti su savo drauge, tapusia ir tokio pat likimo drauge, kurios buvimas šalia didino viltį kada nors iš ten ištrūkti ir pradėti kitokį gyvenimą. Likusi viena praradau puoselėtą viltį ištrūkti į laisvę. Nevilties apimta bandžiau nusižudyti gerdama šampūną ir skalbimo miltelius, tačiau gana greitai mano planus suprato tuo metu bute buvęs vyriškis ir man sutrukdė. Vėliau buvau smarkiai primušta įsiutusio „šeimininko“. Tada jaučiausi ypač blogai - mane pykino, skaudėjo visą kūną. Tačiau sunkiausia buvo suvokti, kad likau visiškai viena tarp tų beširdžių ir žiaurių žmonių. Gydytojas nepasirodė, tačiau bent jau kelias dienas viena sau ramiai ilsėjausi savo kambaryje. Tuo metu meldžiausi, kad neišgyvensiu, tačiau sveikata pamažu gerėjo, žaizdos gijo ir netrukus  ir vėl turėjau aptarnauti ateinančius klientus. Nuo to karto pradėjau „dirbti“ kaip automatas, savo išnaudotojams nerodžiau visiškai jokių emocijų, pradėjau daug gerti ir rūkyti. Pastebėjusi, kad šitokiu elgesiu sulaukiu daugiau palankumo iš savo „šeimininko“, po kelių savaičių ir vėl pradėjau kurti pabėgimo planus. Šįkart buvau sumaniusi susidraugauti su išnaudotojais, įtikinti juos, jog darysiu viską, ką jie lieps. Nors buvo nepaprastai sunku, man sekėsi gana sėkmingai vaidinti. Kažkur po mėnesio išnaudotojai labiau ėmė pasitikėti ir mažiau mušė. Vieną dieną „šeimininkas“ atėjo su žinia, jog ir mane parduos, užsienyje. Buvau nufotografuota, pradėtas ruošti mano netikras pasas. Su baime laukiau patogiausios akimirkos iš ten ištrūkti. Vieną dieną man pasisekė - Naujų metų išvakarėse tame bute rinkosi vyrai iš baro, gėrė ir mane seksualiai išnaudojo.  Kai visi vyrai „atsijungė“,  aš iš šeimininko kišenės išsitraukiau buto raktus ir pabėgau. Bėgau gatvėmis kol visiškai pavargau. Atsisėdusi ant suolelio su visiškai plonais rūbais, pradėjau verkti, nes nebežinojau, ką daryti, kur eiti. Laimei, mane pamatė senyvo amžiaus moteris, išvedusi pasivaikščioti šunį. Ji parsivedė mane į savo namus, pamaitino ir pasiūlė išsimiegoti. Po kelių dienų, kai aš šiek tiek sutvirtėjau, močiutė pakvietė pažįstamą socialinę darbuotoją, kad ši suorganizuotų reikiamą pagalbą. 

Patarimai: Nereikia pasitikėti pirmą dieną sutiktais maloniais vaikinais. Kartais prekeiviai žmonėmis baruose, kavinėse ieško naivių merginų, apsimeta jų draugais, kartais net ne vieną mėnesį pradraugauja, kol apgaule ar prievarta mergina įtraukiama į prekybos žmonėmis tinklą.