Nuo pat gimimo augau vaikų globos namuose. Nei biologinės motinos, nei tėvo nesu mačiusi ir net neįsivaizduoju, kur jie yra. Su globos namų auklėtojom bandėm jų ieškoti, bet veltui. Iš artimųjų turiu tik jaunesnį brolį, kuris irgi auga vaikų globos namuose, tačiau ne su manimi. Per visus tuos 18 metų, kol augau vaikų globos namuose, turėjau 3 globėjus, kurie pasiimdavo mane savaitgaliais. Sulaukusi pilnametystės ir išėjusi iš vaikų globos namų, bandžiau glaustis pas globėją, tačiau dabar suprantu, kad jai buvau reikalinga tik dėl pašalpų, nes ji mane globojo iki tol, kol jas gaudavo. Nieko kito man nebeliko... Nusprendžiau kraustytis gyventi pas draugą. Pas jį gyvenau kelis mėnesius. Po kurio laiko susipažinau su netoliese gyvenančiu vaikinu, kuris man pasiūlė paatostogauti Anglijoje. Mano draugas bandė atkalbinėti nuo tokių minčių, sakė, kad parduos. Tačiau aš nepaklausiau jo ir vieną dieną tiesiog pabėgau... Susitikau su tuo vaikinu, kuris man pasiūlė kelionę, žadėjo gerą gyvenimą, tikino, jog išsivaduosiu iš skurdo. Man ši mintis labai patiko, galvojau, kad pagaliau mano gyvenime įvyks kažkas naujo, gražaus, būsiu paprasčiausiai laiminga...

Deja, viskas buvo kitaip. Nuvykusi į Angliją supratau, kad mane atvežė ne atostogauti. Buvau tiesiog parduota. Pakliuvau į albanų pinkles; iš pradžių man teko atidirbinėti už mikroautobuso bilietą, sakė, kad esu jiems skolinga. Vėliau keliavau iš vienų albanų rankų į kitas, ir taip daugiau nei pusė metų. Buvau mušama, girdoma narkotikais, turėjau tenkinti visas klientų užgaidas... Galiausiai vieną dieną pasirodė klientas, kuris buvo lietuvis. Aš jam papasakojau apie save: kaip atsidūriau Anglijoje, kad esu verčiama dirbti prostitute, jog su manimi taip žiauriai elgiasi... Jam pagailo manęs ir jis padėjo pabėgti. Taip vieną dieną baigėsi šis košmaras Anglijoje...