Aš vardu Nadežda. Man 23 metai. Išsilavinimas - nebaigtas aukštasis.Prieš trejus metus įstojau į vieną sostinės universitetą. Turėjau daug draugų. Kartą įvyko tragedija - eismo įvykyje mirė mano tėvas. Mama liko su dviem mano sesutėm, o aš grįžau į Kijevą, planuodama susirasti darbą, o mokslus palikti ateičiai. Vienas iš mano universiteto draugų patarė kreiptis į vieną didžėjų, kuris turėjo galimybę įdarbinti Vokietijoje, kur pats dirbo jau trejus metus, o į Kijevą grįždavo tik „darbo reikalais“. 

Kai susitikome, pasirodė, kad jis mano pažįstamas. Labai apsidžiaugiau, kai Edik pažadėjo man padėti. Po kelių dienų Edik pats mane surado, nes atsirado gerai apmokama darbo vieta Vokietijoje, restorane. Be abejonių sutikau. Be to, Edik pasiūlė padėti su pasu ir vizomis. Jis taip pat sutiko, kad visas išlaidas aš jam padengsiu po pirmojo atlyginimo. Viskas susiklostė labai gerai. Mamai nusprendžiau nieko nesakyti, nes žinojau, kad ji pergyvens dėl to, kad mečiau mokslus. Į Vokietiją važiavome mašina. Jis supažindino mane su dviem merginomis, kurios taip pat važiavo į Vokietiją uždarbiauti. Iki sienos nukeliavome greitai ir be nuotykių. Vyravo gera nuotaika.Frankfurte apsistojome viešbutyje. Mūsų pasus Edik pasiėmė „registracijai“. Iš ryto Edik atvyko su savo draugu vokiečiu ir pasakė, kad tas nuveš mus kur reikia. Vokiškai niekas iš mūsų nekalbėjo ir niekas negalėjo su juo susišnekėti. Važiavome gan ilgai. Ir vėl mus apgyvendino viešbutyje. Kitą dieną atėjo vyras, blogai kalbantis rusiškai ir paaiškino, kad mus atvežė į viešnamį ir nuo rytojaus turėsime tenkinti klientus lovoje. Išbuvau šiame viešnamyje apie tris mėnesius. Iš pradžių atsisakydavau dirbti su klientais. Mane žiauriai sumušdavo ir pasakydavo, kad nėra jokių galimybių pabėgti: neturiu paso, nežinau kalbos ir turiu 1000 markių skolą. Man grasino, kad nužudys, jei neatidirbsiu pinigų per mėnesį, ir niekas apie tai net nesužinos. Mane užrakindavo vieną kambaryje be vandens ir maisto kelioms dienoms. Mušdavo ir grasindavo, kad susidoros su šeima. Jie pažinojo visą mano šeimą! Tada supratau, kad Edik tikras suteneris (čia jį vadino Stas).

Kartu su manimi gyveno ir kitos merginos. Daugiausia iš Lenkijos arba Čekijos. Jos suprato rusiškai. Pirmame mūsų namo aukšte buvo restoranas. Mus versdavo ten dirbti: plovėm indus, grindis, langus. Vakare turėjom sėdėti su klientais prie staliukų, o vėliau juos linksminti lovoje. Beveik kasdien ir dieną buvo daug klientų. Daugiausia – didelių sunkvežimių vairuotojai. Mane privertė perdažyti plaukus ir dažytis ryškiomis spalvomis, kad patraukčiau klientus. Už visą tai atskaičiuodavo iš mano atlyginimo. Buvo baisu pagalvoti, kad mano sesutės ir mama sužinos, ką aš veikiu.

Vieną vakarą vienas iš mūsų klientų per daug išgėrė ir nenorėjo mokėti. Kilo muštynės. Atvyko policija ir visus suėmė - taip aš papuoliau į kalėjimą. Man leido susisiekti su Ukrainos ambasada. Tada pažadėjo padėti grįžti namo. Bet pirmiausia norėjau, kad teistų visus, kas vertė mane dirbti prostitute. Man labai sunku grįžti po viso to, ką iškentėjau. Labai pablogėjo sveikata. Jaučiuosi niekam nereikalinga… 

 

Patarimai: Melagingiems pažadams ir šantažui nėra galo. Tad tik supratus, kad jus apgavo, iš karto reikia ieškotis pagalbos ir tinkamų akimirkų pasprukti. Vietos policija pasirūpins būtinąja pagalba bei saugiu apgyvendinimu šalyje.

Man 23 metai. Aš ėjau iš mokyklos, kai staiga sustojo mašina ir trys vaikinai sučiupo mane ir įmetė į mašiną. Aš atsibudau kažkokiam rūsy. Jų buvo šeši. Aš verkiau, maldavau mane paleisti. Man suleido narkotikų. Nieko neatsimenu, bet atsibudau nuoga ant grindų. Kambarys užrakintas. Visą laiką verkiau. Kitą dieną atėjo keli vyrai, atnešė valgyti. Aš vėl pradėjau verkti ir prašyti, kad mane paleistų. Vienas iš jų man smogė, kitas vėl suleido narkotikų. Po to vėl nieko neatsimenu… Nebesupratau, kiek praėjo dienų.

Galiausiai nebejaučiau skausmo, man reikėjo tik švirkšto. Aš jau nebegalėjau atskirti dienos nuo nakties ir tų, kas ateidavo. Supratau tik, kad aš - narkomanė.

Po kurio laiko mane nuvežė į kitą butą, nebedavė narkotikų ir valgio.

Nebežinau kiek tai truko. Vieną dieną atėjo vienas iš tų, kurie mane įtempė į mašiną. Pasakė, kad paims mane į Maskvą. Sutikau, kad tik manęs vėl neužrakintų toje skylėje. Jis mane nuvežė į kažkokį butą. Paprašė šeimininkės mane prižiūrėti, įregistruoti ir nufotografuoti pasui. Po savaitės man parodė pasą. Pavardė buvo to vyro, pase buvo įrašas apie santuoką.

Kai vykome į Maskvą, jis pasakė, kad turiu vežti narkotikus. Mes ramiai kirtome sieną. Maskvoje gyvenome bute. Aš gaminau valgyti, tvarkiau butą, pardavinėjau narkotikus, tenkindavau visus, ką atvesdavo tas vyras. Jis mane parduodavo, iškeisdavo į narkotikus, bet galiausiai susigrąžindavo. Aš jo baisiai bijojau. Manau, kad jis galėjo nužudyti bet ką.

Į butą ateidavo daug vyrų, buvo ir moterų. Vieną dieną prisigėrę ir apsirūkę jie susipyko, susimušė ir jį nužudė. Tada galėjau grįžti namo. 

Mano tėvai jau nesitikėjo manęs pamatyti - paminėjo mirties metines!

Dabar aš narkomanė, parsidavinėju vairuotojams… O ką lieka daryti? Tikiuosi, kad viskas greitai baigsis…

 

Patarimai: Norint apsisaugoti, reikėtų vengti tranzavimo, vaikščiojimo vieniems naktį, kuomet yra palankios progos nusikaltimui įvykdyti. Ištrūkus į laisvę, reikia gydytis dvasios bei kūno žaizdas ir neleisti prekeiviams galutinai sugriauti gyvenimo. Reikiamą psichologinę ir kitą būtiną pagalbą nemokamai teikia Dingusių žmonių šeimų paramos centras, nemokamas tel. (iš laidinio telefono) 8 800 26161, Lietuvos AIDS centras, tel. (8 5)233 25 33, Vilniaus arkivyskupijos Caritas, tel. (8 5) 212 16 53.

Gyvenau Sibire. Man buvo devyniolika. Labai norėjau keliauti ir užsidirbti pinigų. Aš, kaip ir keletas kitų moterų, atsiliepiau į skelbimą laikraštyje, siūlantį dirbti ir mokytis Kinijoje. Jie atnešė mums sutartis, kuriose visi klausimai buvo gana detaliai aptarti – tai ir sveikatos draudimas, apgyvendinimas, maitinimas, kelionė ten ir atgal. Vienintelis dalykas, už kurį turėjome mokėti pačios, buvo mokslas, kainavęs 3000 JAV dolerių.

Aš su keliomis kitomis moterimis nuskridau į Jukhai, kur mėnesį mokiausi. Viskas atrodė tiesiog puikiai. Tačiau jie pasiėmė mūsų pasus, nors sutartyje buvo punktas, teigiantis, kad kiekvienas savo pasą turi turėti su savimi.

Jie negrąžino mūsų pasų. Kai mes jų pareikalavome, tai jie tiesiai ir kategoriškai pasakė – po 15 000 JAV dolerių už kiekvieną pasą. Greitai tapo aišku, kad joks „restoranas”, kuriame dirbti mes buvome pasamdytos, neegzistuoja ir nei vienai merginai nebuvo sumokėta.

Vieną iš grupės merginų, kuriai tebuvo 17 metų, konkurentai įsigijo dirbti prostitute; grupės nariai sumokėjo 15 000 JAV dolerių už jos pasą ir išsiuntė merginą į Macau. Studijų programos „rėmėjas“ atkeršijo. Kiekvienai iš mūsų buvo paskirtas sargybinis, vėliau pradėjo nemokėti algų. Man ir kitoms merginoms teko patirti mušimus, įkalinimą ir alkį. Kinietis bosas pasakė, kad atiduos mums pasus tuomet, kai pradėsime bendradarbiauti. „Bendradarbiavimas“ reiškė dirbti palydovėmis ir prostitutėmis Kinijos viešbučiuose, restoranuose ir karaoke klubuose.

Bet mums netrukus pavyko pasprukti. Turėdamos nedidelę pinigų sumą ir sukrėstos visko, kas su mumis įvyko, nukeliavome į kitą Kinijos miestą ir kreipėmės laišku į Rusijos konsulatą ir miesto valdžią. Pagalbos taip ir nesulaukėm, tad teko pačioms užsidirbti pinigų pragyvenimui. Kartais mes dirbdavom taip: eini gatve, privažiuoja automobilis, tu sutinki, kad šįvakar sėdėsi su juo restorane, karaoke klube ir tau už tai sumokės, tu pasakai sumą. Tai tas pats kaip ir prostitucija.

Kartą mes sutikom rusą, kuris pasiūlė padėti sugrįžti namo, bet už tai pareikalavo seksualinių paslaugų. Taip mes dirbome tris mėnesius, kad turėtume pinigų visa tai palikti. Mes dirbome įvairiausiose vietose, kai kurios iš jų baisios, bet kai neturi nei kapeikos kišenėje – nėra iš ko rinktis.

  

Patarimai: Pasas yra asmens dokumentas ir jo nereikia kam nors duoti, išskyrus atvejus, kai to prašo pasienio pareigūnas ar kitas oficialus valstybės pareigūnas.

Aš esu 18 metų, kilusi iš Moldovos Respublikos. Gyvenau kartu su mama ir dviem jaunesniais broliais. Tėvas mirė prieš 7 metus, mama pensininkė. Baigusi devintą klasę aš daugiau nebesimokiau. Materialinė šeimos padėtis buvo sunki. Kažkurį laiką gyvenau iš atsitiktinių darbų, kurių nebuvo pakankamai daug.

Vieną kartą Tamara, gera mano draugė, papasakojo man apie galimybę dirbti aukle Italijoje. Tamara teigė, kad galėsiu užsidirbti didelius pinigus, grįžti namo ir visiems bus žymiai lengviau gyventi.

Per kelias dienas aš nusprendžiau važiuoti ir susisekiau su Tamara, kuri tą pačią dieną išvažiavo su manimi į Kišiniovą. Čia Tamara supažindino mane su Ilije, jaunu vaikinu, kuris turėjo padėti sutvarkyti dokumentus ir išvažiuoti į Italiją. Ilije palydėjo mane į butą, kur gyveno dar trys merginos, irgi norinčios vykti į Italiją.

Per tris dienas Ilije sutvarkė mums pasus ir vizas. Ketvirtą dieną mes išvykome į Rumuniją, į Timišoaro miestą. Savaitę turėjome likti mašinoje miesto pakrašty, kur ateidavo vyrai ir mus apžiūrėdavo. Po savaitės mus nuvežė į Drobetu-Turna- Severin – Rumunijos miestą prie Dunojaus upės. Vyras serbas nupirko tik mane (Ilije pasakė, kad būtent tas serbas padės man nukeliauti į Italiją). Kitas vyras valtimi perplukdė mus per Dunojų. Nakvojom pasienio kaime ir kitą dieną autobusu nuvažiavom į Belgradą., kur susitikom su vyru, kuris mane nupirko. Mane nuvedė į butą, kur buvo dar keturios merginos iš Moldovos. Jos visą dieną buvo užrakintos. Po trijų dienų atėjo dar kitas vyras ir pasiėmė mane ir dar dvi merginas; nuvežė mus į kaimą netoli Makedonijos sienos. Kitą dieną su keturiais palydovais, kurie vertė judėti į priekį daužydami pagaliais, kaip gyvulius, nelegaliai kirtome sieną. Tris dienas gyvenome nepažįstamojo name, vėliau mus nuvežė į barą Dobredolyje. Baro šeimininkas tiesiai pasakė, kad mus nusipirko po 2500 Vokietijos markių, kad turėsime linksminti klientus – gerti su jais, o jeigu jiems reikės seksualinių paslaugų, turėsime jas teikti. Išsigandau ir pradėjau verkti, sakyti, kad noriu vykti į Italiją ir niekad neteiksiu seksualinių paslaugų. Įpykęs šeimininkas žiauriai mane sumušė ir pasakė, kad užmuš, jei ir toliau nedarysiu to, kas liepta. „Niekas tavęs nesuras. Tu svetimoj šaly, be dokumentų, niekas tavęs nepažįsta. Tu mano prekė“.

Taigi bare dirbo dar 6 merginos, trys iš jų irgi buvo iš Moldovos. Merginos patarė man paklusti, nes kitaip iš tikrųjų gali užmušti. Visos kartu miegojom vienam kambary. Klientus aptarnaudavom tam pačiam kambary, o jei jis buvo užimtas – viešbutyje. Šeimininkas pasirodė esąs žiaurus žmogus, nes žiauriai mus mušdavo. Po kelių mėnesių supratau, kad laukiuosi. Šeimininkas nuvedė mane pas gydytoją, bet tas nesutiko daryti aborto – neštumo laikotarpis viršijo 12 savaičių. Tada šeimininkas pasakė, kad aš aptarnausiu klientus, kol neštumas taps akivaizdus, tada mane paleis į Moldovą. Taigi aš ir toliau aptarnaudavau nuo vieno iki trijų klientų per naktį, vildamasi, kad greitai šis košmaras baigsis.

Bet po trijų savaičių buvau perparduota šeimininkui iš Tetovo. Tas žinojo, kad laukiuosi, bet tikėjosi padaryti abortą. Bet ir kitas gydytojas atsisakė daryti abortą.

Naujojo šeimininko bare dirbo dar dvi merginos. Visos gyvenom šeimininko namuose kartu su jo šeima (žmona ir dviem vaikais). Naktį mes išeidavom su klientais į greta esantį viešbutį. Viešbutyje mus prižiūrėjo šeimininko pasamdyti žmonės. Pats šeimininkas vartojo narkotikus ir žiauriai mus mušė. Be to, kiekvieną rytą, 4 valandą, kai baras užsidarydavo, jis prievartaudavo vieną iš merginų. Mane jis prievartavo tris kartus. Mane žiauriai mušė kiekvieną vakarą, nors žinojo, kad laukiuosi.

Šeimininko brolis sužinojo apie tokį elgesį, ir išvežė mane į kaimą netoli Kosovo pasienio, kur tapau albano nuosavybe. Jis nuvedė mane į savo barą. Čia dirbo dar kelios merginos iš Moldovos. Prievarta tęsėsi.

Vieną vakarą nuolatinis baro klientas sumokėjo už naktį 150 markių ir atidavė mane policijai. Tik tada tas košmaras pasibaigė…

Patarimai: Net ir artimi žmonės gali jumis pasinaudoti ir tapti prekeiviais žmonėmis. Be to, naivu yra tikėtis lengvai gauti darbą užsienyje, nes ir kitose šalyse yra bedarbystė, ir vietiniams gyventojams, net ir mokantiems kalbą, būna sunku rasti gerai apmokamą darbą. Neverta rizikuoti vykti į užsienį neturint bent jau pinigų  būtinoms kelionės išlaidoms į priekį ir atgal.

Susigundžiau skelbimu laikraštyje, siūlančiu gerai apmokamą darbą užsienyje. Paskirtu laiku atvykau į pokalbį dėl darbo. Tačiau pokalbio nebuvo, buvau prievarta  įsodinta į lengvąjį automobilį, apsvaiginta narkotikais. Kiek pavyksta prisiminti, mane keliese prievartavo, vėliau užrakino traukinio kupė ir be dokumentų nugabeno į užsienį. Ten liepė dirbti prostitute. Nepaklusus - žiauriai sumušė. Vieną po kito pradėjo vesti klientus, o vėliau pardavė kaip vergę. Mane nusipirkęs vyras laikė uždarytą, mušdavo. Savo dokumentų neturėjau, todėl nežinojau, kas man gali padėti. Atsitiktinumo dėka po pusantrų metų man pavyko grįžti į Lietuvą. Policija buvo surengusi reidą ir patikrino viešnamį, kuriame buvau įkalinta. Taigi atsitiktinumo dėka grįžau į Lietuvą suluošinta, praradusi sveikatą ir viltį.

Patarimai: Skelbimai laikraščiuose nėra vienintelis būdas rasti lengvatinių. Skatinami lengvai gaunamo milžiniško pelno, prekeiviai ieško vis naujų būdų aukoms prisivilioti. Jie stebi situaciją miestuose ir miesteliuose, nusižiūri potencialias aukas ir stengiasi užmegzti su jomis kontaktą, taptai "draugais". Įgiję naujųjų draugių pasitikėjimą, pradeda siūlyti joms "išsigelbėjimą", nes šios dažnai neturi darbo, stokoja pinigų bei svajoja apie lengvą ir aprūpintą gyvenimą. Merginas į prostitucijos tinklą viliojantys asmenys nebūtinai yra vyrai, tuo užsiimti gali ir moterys. Paskutiniais metais labai padaugėjo sutenerių moterų. Jos greičiau įgyja merginų pasitikėjimą. Sutenerės – moterys pasakoja, kad  pačios neseniai dirbusios Vokietijoje, Ispanijoje, Graikijoje ar kurioje nors užsienio šalyje. Visos tokios istorijos yra apie nesunkų darbą ir didelį atlyginimą (viešbučio kambarių tvarkymą, indų plovimą). Be to dažniausiai nužiūrėta auka būna visaip raginama skubiai apsispręsti neva yra daug pretendenčių į tą darbą. Tokiu būdu nepaliekama merginai laiko pasvarstyti bei pasitarti su artimaisiais. Dažnai  naivios  ir lengvo gyvenimo norinčios merginos patiki tokiomis pasakomis ir susigundo greitai ir lengvai užsidirbti daug pinigų. Ne viena prekybos žmonėmis auka  pasakojo: „save kaltinu tuo, kad taip greitai patikėjau pasakomis, bet tik dabar supratau, kad tai buvo tiesiog pasaka“.

Kai baigiau vidurinę mokyklą, pradėjau ieškoti auklės arba pardavėjos darbo. Norėjau uždirbti 800 litų per mėnesį. Tačiau tiek niekas nepasiūlė. Pardavėja dirbti iš viso nepriėmė. Tada vienas pažįstamas pasakė, kad jeigu nors kiek moku kalbą, lengvai susirasiu darbą Ispanijoje. O aš mokėjau anglų kalbą, tai ir daviau jam savo telefoną. Paskambino jis kitą dieną ir susitarėme susitikti - sakė pokalbis ne telefonu. Iš jo sužinojau, kad yra kambarinės darbas viešbutyje Ispanijoje. Uždirbčiau 2000 - 3000 JAV dolerių. Aš patikėjau, nes čia vis tiek nebuvo darbo. Kitą dieną su juo susitikau prie parduotuvės. Įsėdau į jo mašiną, pradėjome kalbėtis. Kai pradėjo "pasakas sekti", iš karto supratau, koks bus darbas. Nereikia jiems Ispanijoje kambarinių, juk savo turi. Tačiau galvojau, padirbsiu kokią savaitę ir pabėgsiu. Mąsčiau kokį mėnesį, tada pati paskambinau ir pasakiau, kad sutinku tą jų kambarinės darbą dirbti. Tada prasidėjo kelionė į Ispaniją. Pati aš nieko neturėjau - nei rūbų, nei pinigų. Viskas buvo duota, ir autobuso bilietas, ir rūbai. Važiavau ir pati stebėjausi, kaip aš jais patikėjau. Visgi, galvojau, kauniečiai, lietuviai, pažįstami. Be to, labai norėjau į užsienį. Tris paras važiavome iki Barselonos. O ten laukė du jugoslavai, kurie vežė dar 500 km iki mažo miestelio. Ten radome išnuomotą trijų kambarių butą, kur ir apgyvendino. Čia atėmė pasą ir iš karto pasakė, kad dirbsiu tai, ką jie norės. Dar po savaitės perkėlė į klubą ir pasakė, kad dirbsiu prostitute. Jei gerai dirbsiu, pažadėjo 3000 JAV dolerių. Ten ir gyvenau, bet dažnai nuveždavo į aną butą, kur mušdavo. Klube gyvenau ne viena, todėl paklausiau merginų, kiek jos yra uždirbusios. Paaiškėjo, kad nei viena į rankas pinigų negauna. O tik pažadus siųsti juos į banko sąskaitą. Klientai mokėdavo tiesiai man, bet kas naktį ateidavo pats vyriausias, toks Saša, ir pasiimdavo visus uždirbtus pinigus. Nebuvo galima nuslėpti nė cento. Sutenerių buvo 7 ir visi prižiūrėjo, sekė, kad nepabėgtume, neišeitume į kitą klubą. Nuolat kartojo, kad jei pabėgsim, bus galas, nes mus ras ir užmuš. Žinojau, kad esu jų nuosavybė ir jie gali daryti ką nori. Su mumis visą laiką gyveno tokia Martina, kuri mus taip pat sekė ir nuolat skundė. Mušdavo mus kas kokią ketvirtą - penktą dieną. Dažnai nesuprasdavom už ką. Tiesiog žinojom, kad vis tiek gausim kartą per savaitę. Kas antrą dieną iškratydavo mūsų daiktus. Į miestą išeiti neleido. Apskritai buvome uždarytos. Kiekvieną dieną turėjome susirasti po tris klientus.  Be tiek buvo mažai ir iš mūsų reikalavo 5-8 vyrų per parą. Jei nepavykdavo, ryte mušdavo. Trys vyrai paprastai palikdavo 100 JAV dolerių. Iš jų dar reikėdavo susimokėti už prostitutės vietą klube suteneriams. Tad likdavo ne kažin kas, bet, kaip sakiau, ir tų pačių negaudavau. Paskaičiavau, kad per mėnesį turėjau gauti 1800 JAV dolerių. Tačiau pinigų į sąskaitą niekas nepervedė. Klube dirbo apie 20 prostitučių. Tačiau, tik mes priiminėjome vyrus kiekvieną dieną. Kodėl? Todėl, kad buvome lyg antros rūšies - iš Rytų, iš buvusios Tarybų Sąjungos. Daug klientų būdavo apsvaigę nuo narkotikų, kuriuos siūlė ir mums. Jauni vyrai pas mus neateidavo - dažniausiai šešiasdešimtmečiai, jauniausiam buvo trisdešimt penkeri. Gyvenau baisiai, verkdavau kiekvieną dieną. Galop supratau, kad nieko čia nebus. Kai mus dvi vežė mušti, man pavyko ištaikyti tinkamą momentą ir pabėgti. Tuo metu, kai suteneriai kitame kambaryje mušė bulgarę, aš iššokau pro langą. Praeivių puoliau klausinėti,  kur policija ir vienas nuvedė į nuovadą. Grįžusi į Kauną sužinojau, kad buvau parduoda už 2000 JAV dolerių. Dabar irgi nėra ramybės, mane pardavęs pažįstamas grasina. Nors policija žadėjo padėti, sakė skambinti, jei kas atsitiktų.

 

Buvau bedarbė. Pažįstamas iš matymo vaikinas pasisiūlė įdarbinti užsienyje. Jo padedama aš gavau pasą svetima pavarde. Tuo metu kažkodėl nepagalvojau, kodėl nori mane įdarbinti kito žmogaus pavarde ir kuo tai gali baigtis. Buvau susipykusi su tėvais, neseniai buvo palikęs vaikinas, tad maniau, jog neturiu ko prarasti, o manęs jie tikrai nepasiges. Deja, nugabenta į užsienį, buvau išprievartauta keleto vyrų ir nufotografuota. Įspėjo, kad jeigu priešinsiuosi, nuotraukas nusiųs į Lietuvą. Buvo be galo gėda tokiu būdu duoti žinią tėvams apie save. Man paaiškino, kad turiu atidirbti  už penkis tūkstančius dolerių, - tiek kainavęs pasas. Apgyvendino nešvariame kambaryje, iš kurio neišleisdavo net į gatvę. Tame kambaryje aš ir aptarnaudavau klientus. Už tai, kad nesutikau dirbti be prezervatyvų, buvau žiauriai sumušta, maniau, kad jau numirsiu. Tokio siaubo dienos ir naktys tęsėsi ilgiau nei metus, kol vieną dieną policijos reido metu buvau sulaikyta su suklastotais dokumentais ir deportuota į Lietuvą.

Patarimai: Klysta manantys, kad nelegalus darbas geriau už legalų. Pirma, jūs negaunate jums priklausančių socialinių garantijų - laisvadienių, socialinių išmokų ligos atveju ir tampate priklausomu nuo darbdavio malonės. Dirbdami nelegalų darbą dėl pažeidžiamų jūsų teisių bei susitarimų nevykdymo jūs neturite kam pasiskųsti. Antra, jūs dirbate nelegaliai, todėl kiekvienos šalies darbo inspekcija gali jus nubausti.

Kiekvienai, kuriai siūloma važiuoti į užsienį su svetimais dokumentais, iškart turėtų kilti įtarimas, jog ši situacija tikrai nesibaigs gerai.

Aš buvau tik ką baigęs vidurinę mokyklą Ukmergėje. Ieškojau darbo ir radau skelbimą laikraštyje, kad Portugalijoje reikalingi statybų pramonės darbininkai. Po pokalbio telefonu apsisprendžiau išvažiuoti į Portugaliją. Susitikau su vienu pažįstamu ir pasiskolinęs pinigų, sutartu laiku atvykau į Portugaliją. Mane pasitiko rusiškai kalbantis vyras ir paėmęs pasą paaiškino, kad pasas reikalinga darbdaviui, įsidėjo jį į kišenę. Vėliau paso neatgavau. Mane nuvežė kažkur už 450 kilometrų nuo oro uosto mandarinų skinti. Be manęs ten dar dirbo 3 vyrai. Tačiau man buvo įsakyta su jais nebendrauti. Darbo diena tęsėsi 12 valandų, tik su 2 pertraukėlėmis. Sunkiai atidirbęs mėnesį laiko pareikalavau atlyginimo. Mane atvežęs vyras paaiškino, kad čia ne ta vieta, kur mokamas atlyginimas ir kad aš esu nupirktas už didelius pinigus ir dabar juos turiu atidirbti. Dar po dviejų mėnesių mane atvežė į miestą ir įsakė paskambinti į Lietuvą ir paprašyti pinigų kelionei į Lietuvą. Kalbėti buvo įsakyta tik rusiškai, nes kitaip žadėjo su manimi susidoroti. 

 

 

Dažnai mano namuose neužtekdavo net ir duonos, o aš taip norėjau gražiai gyventi, pasipuošti. Kartą draugė supažindino su vaikinu, kuris žadėjo padėti įsidarbinti bare užsienyje. Pasiėmęs mano dokumentus, jis pardavė mane už 500 JAV dolerių vyrui, kuris išsivežė mane į Izraelį, o ten pardavė į viešnamį už 4000 JAV dolerių. Buvau uždaryta ir prigąsdinta, kad nebandyčiau bėgti, nes policija yra jų pusėje. Taigi prasidėjo košmaras. Nemačiau išsvajotųjų pinigų, tik daugybę klientų. Pragaras tęsėsi, net kai su kaupu "atidirbau" tuos 4000 dolerių. Vėliau jie sugalvojo skolą už dokumentų padirbimą... Po 3 mėnesių ir 14 dienų policijos reido metu buvau sulaikyta ir netrukus deportuota į Lietuvą.

Nereikia tikėti prekeivių žmonėmis gąsdinimais, kad valstybės pareigūnai yra nusikaltėlių pusėje. Pirma, visų pareigūnų jie negali papirkti, antra, pagalbos galima kreiptis ir į socialines institucijas ar prašyti žmonių, kad šie nukreiptų į pagalbą teikiančias organizacijas ar Lietuvos ambasadą (konsulatą). Jei toje šalyje ar tame mieste Lietuvos atstovybės nėra, verta kreiptis į bet kurios kitos šalies atstovybę - jie gali tarpininkauti susisiekiant su Lietuvos atstovais.

Atminkite, kad net  ir pažeidus įstatymą dėl nelegalaus darbo ar nelegalaus buvimo šalyje, policijoje jums nebus taip blogai kaip pas prekeivius žmonėmis. Priešingu atveju jūs turite teisę skųstis.

Manau, kad ištekėjau sėkmingai. Pradėjau lauktis vaikelio. Tačiau atsitiko nelaimė, vyras žuvo autoavarijoje ir aš likau be savo pragyvenimo šaltinio. Kadangi esu iš vaikų namų, neturėjau jokių giminių ir pagalbos nebuvo iš kur laukti. Bandžiau prašyti pašalpų, bet negavau, nes niekada nebuvau dirbusi. Pas mane kartais užeidavo viena kaimynė, kuri pažadėjo supažindinti su giminaitės drauge, kuri  yra padėjusi ne vienai merginai gauti darbą užsienyje. Aš netikėjau, sakiau, kad būdama nėščia negaliu tikėtis gauti darbo užsienyje, tačiau kaimynė vis tiek sakė pabandys pasikalbėti. Ir kai iki gimdymo buvo likę apie pora mėnesių, kaimynė supažindino mane su ta „geradare“, Daina. Daina atidžiai mane išklausė ir pažadėjusi pasikalbėti su draugu, išėjo. Maniau, kad yra taip kaip sakiau anksčiau - kam tokia tuoj susilauksianti vaikelio darbuotoja reikalinga. Tačiau koks buvo džiaugsmas, kai po dviejų savaičių Daina  sugrįžo ir pranešė, kad dar po savaitės turiu būti susiruošusi vykti į Vokietiją. Man stebintis Daina aiškino: „Ten geri žmonės tave palaikys ir paslaugys, o kai gims vaikelis galėsi jį atiduoti į darželį ( žinoma vokišką), o pati eisi dirbti valytoja . Uždirbusi pinigų atsiskaitysi už slaugymą ir tau dar liks su vaikeliu pragyvenimui.“ Aš maniau, kad pagaliau pavyks atsistoti ant kojų, tad sutartu laiku išvykau. Tik atvykus man kilo įtarimas, nes buvau apgyvendinta su prostitutėmis, tačiau po kelių dienų buvau nuvežta pas vieną seną turką, kur gyvenau iki gimdymo. Tik pagimdžiusi vėl buvau atvežta pas tą patį turką. Ten mane aplankė  ta pati Daina  ir pasakė, kad  turiu  atsisakyti vaikelio,  nes vis tiek neturėsiu sąlygų jį auginti. Esą aš skolinga už maistą ir priežiūrą 20000 DM, o tokius pinigus Vokietijoje (nemokant kalbos ir be specialybės) galima uždirbti tik dirbant prostitute. Aš kategoriškai atsisakiau paklusti sutenerių sąlygoms, dėl to buvau suspardyta kojomis, man sutrankė galvą ir prievarta atėmė vaikelį. Puoliau į isteriją, tačiau man buvo pasakyta, kad nematysiu vaikelio tol, kol nesutiksiu su jų sąlygomis. Taigi dirbau viešnamyje ir visą laiką rezgiau pabėgimo planus. Man padėjo vienas gailestingas „klientas“, kurio padedama  išbėgau į gatvę ir susistabdžiau pirmą pasitaikiusią policijos mašiną. Mane išvežė į ligoninę, o nurodytu adresu buvo iškviesta policija. Buvau pakviesta liudyti teisme, tačiau atsisakiau ir atgavusi vaiką grįžau į Lietuvą.

Patarimai: Nereikia nuleisti rankų ieškant pagalbą teikiančių organizacijų. Jei jums nepavyksta gauti paramos iš valstybinių institucijų, kreipkitės į nevyriausybines organizacijas - jos taip pat teikia nemokamą pagalbą žmonėms, susidūrusiems su sunkiomis situacijomis. Organizacijų telefonus galima gauti paskambinus informaciniais telefono numeriais.

Vaikų namų auklėtinės dažnai tampa prekybos žmonėmis aukomis, todėl aplinkiniams, ypač vaikų namų auklėtojams svarbu padėti savarankiško gyvenimo pradžioje.

Motinoms su vaikeliais, nukentėjusioms nuo prekeivių žmonėmis, pagalbą teikia Vilniaus arkivyskupijos Carito Motinos ir vaiko globos namai – čia galima gauti visą reikalingą pagalbą nuskriaustoms likimo mamoms su vaikais.

Aš nuo gimimo gyvenau su savo motina, biologinis tėvas mus paliko, kai sužinojo, jog mano mama nėščia. Dažnai mūsų šeima keitė gyvenamąją vietą, gyveno pas žmones. Vaikystėje gyvenau nuolatiniame nepritekliuje, trūko ne tik tėviškos, bet ir motiniškos šilumos. Kai buvau 4 metukų, motina parsivedė sugyventinį, su kuriuo ėmė girtauti. Išgėręs vyras būdavo agresyvus, mušė tiek mane, tiek  motiną. Vėliau gimė kiti broliai ir sesės. Iš viso penki vaikai šeimoje. Kadangi pinigų geresniems rūbams ar mokyklinėms priemonėms neužtekdavo, pajutau, kad esu  kitokia nei bendraamžiai. Būtent dėl to pradėjau nemėgti mokyklos ir praleidinėti pamokas. Daugiausia laiko praleisdavo su keliais kitos šeimos vaikais, kurių tėvai taip pat daug gėrė. Kai man buvo 15 metų, buvau išprievartauta savo patėvio. Tada  pabėgau iš namų ir pusę metų klajojau iš vienos vietos į kitą - glaudžiausi tai pas pažįstamas merginas, tai pas gimines, tai laiptinėse. Pažįstami žmonės pamaitindavo, aprengdavo. Kartais prašinėdavau pinigų iš praeivių. Tėvai manęs neieškojo ir nepasigedo... Kartą  susipažinau su 24 metų jaunuoliu, kuris jau pirmąją pažinties dieną išgirdęs mano gyvenimo istoriją, pasiūlė apsigyventi pas jį. Netrukus pastojau, tačiau gana vėlai apie tai supratau. Mano sugyventinis nenorėjo vaikų, prieštaravo vaiko gimimui. Dėl nuolatinių barnių ir priekaištų, būdama 6-tą mėnesį nėščia, jį palikau ir grįžau pas tėvus. Šeimoje manęs niekas nelaukė. Tėvai ir toliau be perstojo gėrė, du vaikai jau buvo atiduoti į vaikų namus, o kiti du, 14 metų brolis bei 13-kos sesuo mažai būdavo namuose ir labiausiai rūpinosi savo asmenine gerove. Po kiek laiko gimė dukrelė. Neilgai ją auginau. Kadangi atrodė nepakeliama auginti vaiką, kai šeimoje nuolat girtaujama, vagiami vaikui skirti pinigai iš nedidelės pašalpos, kurią gaudavau, be to, naudojamas smurtas prieš mane, atidaviau 2 mėnesių vaiką į kūdikių namus. Ir pradėjau ieškotis darbo. Deja, mano pastangos rasti tokį darbą, kad pinigų užtektų pargyventi man ir išlaikyti dukterį, buvo bevaisės.

Vieną dieną aš su drauge tranzavau iš Kauno į Vilnių. Prie mūsų sustojo vyrukas, kuris sakėsi keliaująs į tą pačią pusę. Atvykusios į miestą buvom pakviestos vakare susitikti bare. Ten buvo susirinkę ir daugiau vyrų. Mums buvo primygtinai siūloma išgerti. Kai gerokai apsvaigome, buvome nuvežtos į nepažįstamą butą. Ryte prabudom užrakintos svetimame bute. Apie pietus pasirodė vyriškis, kurį buvau mačiusi bare. Jis pasakė, kad esame skolingos už praėjusią naktį ir už tai turime atidirbti. Mums davė rūbus, kosmetikos bei liepė pasipuošti. Vakare atvažiavo vyrukai, su kuriais bendravome bare.  Jie linksminosi, gėrė ir vienas po kito žagino mane bei draugę. Mums priešinantis, buvome mušamos ir daužomos po ranka pasitaikiusiais daiktais. Po siaubingai praleistos nakties kitą dieną sužinojome, jog buvome patikrintos ir nuo šiol turėsime dirbti prostitutėmis. Nuo tos dienos tame bute, kuriame buvome užrakintos, turėjome aptarnauti atvykstančius klientus. Klientai mažai kalbėjo ir liko abejingi mūsų skundams. Ir nors pradžioje tiek aš, tiek  draugė bandėme prašyti pagalbos pačių klientų, netrukus praradome viltį jų pagalba ištrūkti. Pirmiausiai, todėl, kad kiekvienas mūsų bandymas prašyti pagalbos būdavo išsiaiškinamas ir vėliau mes smarkiai dėl to nukentėdavome - buvome primušamos taip, kad dar ilgai po to negalėdavome atsigauti. Kad nedrįstume maištauti ar bandyti sprukti, gana dažnai buvome „profilaktiškai“ mušamos į tas vietas, kur nesimato žymių, gąsdinamos ir šantažuojamos. Pagalbos prisišaukti iš aplinkinių gyventojų negalėjome, nes mūsų  kambario langai buvo apkalti ir juos užstojo įstiklintas balkonas. Be to, bute visuomet būdavo nors vienas iš vyrukų ir kontroliavo kiekvieną mūsų žingsnį. Mums nė karto nebuvo leista išeiti į lauką.

Kažkur po mėnesio nusikaltėlių vadeiva pranešė, kad mano draugė parduodama kitam asmeniui. Taigi patyriau dar vieną didžiulę traumą savo gyvenime - turėjau išsiskirti su savo drauge, tapusia ir tokio pat likimo drauge, kurios buvimas šalia didino viltį kada nors iš ten ištrūkti ir pradėti kitokį gyvenimą. Likusi viena praradau puoselėtą viltį ištrūkti į laisvę. Nevilties apimta bandžiau nusižudyti gerdama šampūną ir skalbimo miltelius, tačiau gana greitai mano planus suprato tuo metu bute buvęs vyriškis ir man sutrukdė. Vėliau buvau smarkiai primušta įsiutusio „šeimininko“. Tada jaučiausi ypač blogai - mane pykino, skaudėjo visą kūną. Tačiau sunkiausia buvo suvokti, kad likau visiškai viena tarp tų beširdžių ir žiaurių žmonių. Gydytojas nepasirodė, tačiau bent jau kelias dienas viena sau ramiai ilsėjausi savo kambaryje. Tuo metu meldžiausi, kad neišgyvensiu, tačiau sveikata pamažu gerėjo, žaizdos gijo ir netrukus  ir vėl turėjau aptarnauti ateinančius klientus. Nuo to karto pradėjau „dirbti“ kaip automatas, savo išnaudotojams nerodžiau visiškai jokių emocijų, pradėjau daug gerti ir rūkyti. Pastebėjusi, kad šitokiu elgesiu sulaukiu daugiau palankumo iš savo „šeimininko“, po kelių savaičių ir vėl pradėjau kurti pabėgimo planus. Šįkart buvau sumaniusi susidraugauti su išnaudotojais, įtikinti juos, jog darysiu viską, ką jie lieps. Nors buvo nepaprastai sunku, man sekėsi gana sėkmingai vaidinti. Kažkur po mėnesio išnaudotojai labiau ėmė pasitikėti ir mažiau mušė. Vieną dieną „šeimininkas“ atėjo su žinia, jog ir mane parduos, užsienyje. Buvau nufotografuota, pradėtas ruošti mano netikras pasas. Su baime laukiau patogiausios akimirkos iš ten ištrūkti. Vieną dieną man pasisekė - Naujų metų išvakarėse tame bute rinkosi vyrai iš baro, gėrė ir mane seksualiai išnaudojo.  Kai visi vyrai „atsijungė“,  aš iš šeimininko kišenės išsitraukiau buto raktus ir pabėgau. Bėgau gatvėmis kol visiškai pavargau. Atsisėdusi ant suolelio su visiškai plonais rūbais, pradėjau verkti, nes nebežinojau, ką daryti, kur eiti. Laimei, mane pamatė senyvo amžiaus moteris, išvedusi pasivaikščioti šunį. Ji parsivedė mane į savo namus, pamaitino ir pasiūlė išsimiegoti. Po kelių dienų, kai aš šiek tiek sutvirtėjau, močiutė pakvietė pažįstamą socialinę darbuotoją, kad ši suorganizuotų reikiamą pagalbą. 

Patarimai: Nereikia pasitikėti pirmą dieną sutiktais maloniais vaikinais. Kartais prekeiviai žmonėmis baruose, kavinėse ieško naivių merginų, apsimeta jų draugais, kartais net ne vieną mėnesį pradraugauja, kol apgaule ar prievarta mergina įtraukiama į prekybos žmonėmis tinklą.

Užbaigusi miestelio mokyklą, aš įstojau į technikos mokyklą, įgijau pardavėjos specialybę. Tačiau darbo nepavyko rasti. Mirė tėvas, motina neteko darbo, skola už butą, kuriame gyvenau su motina ir jaunesne seserimi, siekė 2000 litų. Kartą man draugė pasiūlė važiuoti dirbti prostitute į Švediją. Draugė agitavo ir gundė: žadėjo, jog bus nupirkti gražūs rūbai, merginos pakeliaus, o jei nepatiks, galės grįžti. Vis dar tebedvejojančią mane ir draugę, nepažįstamas vyriškis nuvežė į netoli Vilniaus esantį vienkiemį. Tuomet iš manęs bei dar kelių kitų atvežtų panelių ėmė tyčiotis ten susirinkę narkotikus vartojantys skustagalviai. Kitą dieną  išvykau į Švediją. Kelte lietuvis suteneris mane siūlė visiems draugams, kuriuos tik sutikdavo. Kai aš atsisakydavau, tampydavo už plaukų, grasindavo. Švedijoje buvau apgyvendinta Švedijos pilietybę turinčio rumuno name. Visus uždirbtus pinigus, kartais net ir arbatpinigius, iš manęs pasiimdavo. Lietuvis suteneris aiškino, kad kai bus atidirbta suma, kurią jis išleido kelionei ir aprangai, daugiau nebeims. Tačiau tai buvo tik pažadai. Už sutaupytus arbatpinigius man viso labo pavyko sumokėti už buto skolą Lietuvoje ir nusipirkti paltą. Nelaimei po kelių savaičių susirgau. Tuomet kartu su suteneriu išvykau į Lietuvą. Ginekologė patvirtino, kad aš sergu, jog mėnesį negaliu turėti lytinių santykių. Tačiau net nepraėjus savaitei atvažiavo manęs pasiimti. Grasino, kad jei nevažiuosiu į Norvegiją, busiu priversta dirbti Lietuvoje.

Norvegijoje merginas prižiūrėjo sutenerio draugas gruzinas. Jei kas jam nepatikdavo, tuoj puldavo mušti. Kartą taip sumušė, jog visą savaitę išgulėjau nepasikeldama, ištisą mėnesį šlapinausi krauju. Nei gydytoją kvietė, nei vaistų davė. Tik vėliau, jau ilgą laiką prasikankinus, man kažkas padavė vitaminų, antibiotikų, ir aš pradėjau sveikti.

Kadangi gyvenau bendrabučio tipo kambaryje, kaimynai gerai girdėjo kas dedasi, todėl vieną dieną iškvietė policiją. Bute policija rado vogtų daiktų, kuriuos slėpė sutenerių draugai. Merginų pasakojimų niekas neklausė. Mes buvome suimtos ir pasodintos į kalėjimą. Po penkių dienų, praleistų kameroje, aš buvau išsiųsta į Lietuvą.

  

Dar būdama nepilnamete pastojau. Pagimdžiau vaiką, kurį mama prieš mano valią atidavė į vaikų namus. Šeimos materialinė padėtis buvo sunki.

Kartą draugai pasiūlė man dirbti žemės ūkio darbus Ispanijoje. Į Ispaniją vežė jų pasamdyti asmenys. Tik atvažiavusi supratau, kad reikės dirbti prostitute bare. Prieš mane buvo naudojamas smurtas. Dirbau apie 2 mėnesius. Daug kartų bandžiau pasprukti, bet nesėkmingai. Galiausiai pabėgti padėjo klientas. Kai grįžau namo, mane pradėjo persekioti. Į policiją nesikreipiau, nes bijojau tolesnių grasinimų.

Grįžusi į Lietuvą neturėjau kur eiti ir kurį laiką gyvenau gatvėje (Vilniuje). Kaime, iš kurio išvykau, taip pat neturėjau kur gyventi, nes motina irgi valkatavo. Maistą rasdavau šiukšlių konteineriuose. Apie pagalbą sužinojau iš kitos merginos ir mes abi kreipėmės pagalbos. Po pirmojo kreipimosi aš dar kurį laiką gyvenau apleistame name Vilniaus centre. Tuo pat metu pradėjau ieškotis darbo ir sėkmingai įsidarbinau prekybos centre, tačiau neužilgo iškilo gyvenamosios vietos problema, kuri paveikė ir kitas gyvenimo sritis. Kol susirasiu naują gyvenamąją vietą, man reikalingas laikinas gyvenamasis plotas. Šiuo metu vėl laukiuosi.

Ištrūkusi iš prekeivių žmonėmis mergina gyveno gatvėje, nes nežinojo, jog yra galimybė nukentėjus nuo prekybos žmonėmis gauti laikiną prieglobstį ir paramą tol, kol pavyks įsitvirtinti visuomenėje.

Man šiuo metu 23 metai. Nuo pat vaikystės turiu antrą invalidumo grupę dėl nežymaus protinio atsilikimo. Sunkiai sekasi skaityti ir rašyti, žmonės sako, kad neaiškiai kalbu. Pati matau, kad kartais būna sunku suvaldyti savo emocijas. 

Mano šeimos labai sunki materialinė padėtis. Be to, tėvas daug geria, o mama negali vaikščioti. Manęs niekada gerai neprižiūrėjo...

Aš pasitikiu žmonėmis, kurie man patinka ir yra man geri. Būdama šešiolikos metų, aš nelegaliai išvažiavau į Vokietiją dirbti, kaip pasirodo, prostitute, nes norėjau užsidirbti daug pinigų. Man ten patiko, tačiau buvau deportuota. Prieš maždaug 5 metus aš važiavau dirbti į Ispaniją, kur irgi buvau verčiama teikti seksualines paslaugas. Pabėgti man padėjo draugas-klientas.

2005 m. kovo mėn. mano vaikino, kurį labai mylėjau, pažįstamas pasiūlė išvažiuoti į Vokietiją užsidirbti. Siūlomas darbas buvo valytojos, tačiau nuvykusi turėjau teikti seksualines paslaugas. Aš to nenorėjau daryti, visą laiką verkiau. Už tai mane žiauriai mušė. Vokietijoje iš viso praleidau 4 mėnesius. Kelis kartus bandžiau nusižudyti. Pabėgti padėjo klientas. Tada iš karto kreipiausi į policiją. Buvo užvesta baudžiamoji byla. Žinau, kad moteris, vertusi mane užsiėminėti prostitucija, jau suimta. Su policijos ir katalikiškos organizacijos pagalba buvau sugrąžinta į Lietuvą ir apgyvendinta Centre, nes namuose man nesaugu.

Mane augino močiutė. Savo mamos neatsimenu. Tėvas narkomanas. Kol močiutė dar buvo gyva, dirbau padavėja ir sugebėdavau gyventi už minimalų atlyginimą. Močiutei mirus, nebesugebėjau pragyventi už minimalią algą. Pinigų narkotikams reikalavo tėvas. Skola už butą augo.

Kartą mano kaimynas ir geras draugas pasiūlė legaliai dirbti prostitute Olandijoje. Supažindino su olandų suteneriu. Man siūlė 30 Eurų per valandą ir visiškai legalų darbą. Sutikau. Nuvažiavusi patekau į legalų viešnamį, kur dirbo dar kelios merginos iš Lietuvos, Lenkijos, Rusijos. Aptarnaudavo po 3-4 klientus per parą.

Po kurio laiko šeimininkas pasiūlė mokėti daugiau, negu siūlė mano suteneris. Aš imdavo pinigus, bet suteneriui nieko nesakydavau. Vėliau viešnamio šeimininkas pradėjo man grasinti, kad papasakos suteneriui, kad aš slaptai nuo jo gaunu daugiau pinigų. Suteneris visada grasindavo žiauriai su manimi susidorosiąs, jei aš apgaudinėsiu. Tokiu būdu patekau į pinkles. Šeimininkas man nebesumokėdavo visų pinigų, sakydamas, kad aš turėsiu jam atidirbti skolą.

Į viešnamį dažnai ateidavo policija ir vykdavo patikrinimai, bet mes niekada nesiskųsdavome neteisingu elgesiu su mumis, nes mums buvo prigrasinta susidorojimais, be to, jautėmės kaltos, nes pačios sutikome dirbti prostitutėmis, vėliau gi pačios apgavome sutenerį.

Kai nutariau grįžti namo, dar oro uoste mane pasitiko suteneris ir kaimynas su draugais. Mane nuvežė į kažkokį butą, kažkuo apsvaigino, žiauriai sumušė, išprievartavo. Pasirodo, jog jie žinojo, kad aš juos apgaudinėju. Jie mane apvogė, atėmė pinigus. Prigrasinta buvau priversta grįžti į Olandiją.

Olandijoje mane pradėjo mušti, pinigų beveik nemokėdavo. Sužinojusi, kad netrukus atvažiuos mano suteneris, bijodama naujų mušimų, pabėgau. Mūsų niekas nesaugojo, nes buvome atvykusios savo noru, pasirašiusios sutartį ir labai įbaugintos, jautėmės pačios dėl visko kaltos. Pabėgusi, kreipiausi į Olandijos policiją. Man buvo pasiūlyta pasilikti Olandijoje kol nesibaigs byla, bet aš nusprendžiau grįžti į Lietuvą.

Suteneriai manęs prašė atsiimti ieškinį, o olandas dingo. Bet aš nesiruošiu nutraukti bylos.

  

Mano šeimos materialinė padėtis buvo labai sudėtinga. Tėvo neturėjau, mama dažnai keisdavo partnerius, kurie priekabiaudavo ir prie manęs. Vienas iš mamos sugyventinių išprievartavo. Po to bandžiau žudytis, bandžiau nužudyti ir prievartautoją. Taigi buvau apkaltinta bandymu nužudyti žmogų. Tačiau mane paleido. Santykiai su mama visai pašlijo. Negalėjau nekaltinti jos dėl to, kas nutiko. Po patirto šoko, man prasidėjo epilepsijos priepuoliai. Po išprievartavimo pastojau. Pagimdžiau sūnų.

2004 m. pirmą kartą patekau į prostitucijos verslą, neturėdama gyvenamosios vietos ir siekdama išlaikyti 2 m. sūnų. Dirbau 2 mėn., kol reido metu patekau į policijos rankas. Buvo pradėtas tyrimas, kuris greitai buvo nutrauktas, nes dėl epilepsijos buvo pripažinta, kad negaliu duoti parodymų. Nenorėjau bendrauti su policija, nes iki tol turėjau neigiamos patirties bendraujant su policija, ir dalį informacijos nuslėpiau. Tyrėja, kuri pradėjo tirti mano bylą, dėl pagalbos nukreipė mane į NVO.

Aš gimiau kaime, kur nuo pat vaikystės turėjau sunkiai dirbti. Dėl to, kad turėjau išlaikyti visą ūkį, baigiau tik devynias klases. Dar nepilnametę, mane motina ištekino už dešimtį metų vyresnio vyro. Taigi persikrausčiau gyventi pas jį. Netrukus pagimdžiau sūnų, tačiau po kelių metų dėl nuolatinių barnių išsiskyrėm. Vėliau buvau dar du kartus ištekėjusi.

Pinigų labai trūko. Bandžiau įsidarbinti siuvėja, bet įmonė netrukus bankrutavo. Vėliau buvau išvykusi į Ispaniją skinti apelsinų. Ten dirbau taip pat ir barmene kavinėje. Darbas nebuvo sunkus, šeimininkai pasitaikė malonūs, pavyko neblogai užsidirbti, susirasti naujų draugų.

Grįžusi į Lietuvą iš Ispanijos, gavau pasiūlymą vykti į Didžiąją Britaniją. Buvo siūlomas darbas viešbutyje, tačiau konkrečiai nebuvo paaiškinta kuriame ir kokios bus pareigos. Sutikau, tikėdamasi dar vienos įdomios ir pelningos kelionės. Atvykusi sužinojau, jog turėsiu teikti seksualines paslaugas klientams. Mane žiauriai mušė. Viešnamyje aš ir kitos merginos turėjo aptarnauti iki trisdešimties klientų per parą, o dirbti turėjom ir mėnesinių metu. Taip „išdirbau“ nepilnai metus ir vietinės policijos reido metu buvau suimta. Vėliau mane nukreipė į organizaciją, teikiančią pagalbą nukentėjus nuo prekybos žmonėmis, ir ten apgyvendino, kol vyko ikiteisminis tyrimas. 2004 m. lapkričio mėn. grįžau į Lietuvą, kur buvau nukreipta į nevyriausybinę organizaciją ir sulaukiau pagalbos.

 

Svarbu turėti tikslią informaciją apie siūlomą darbą bei darbdavį. Ar darbas legalus, galima pasitikslinti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje tel. 8-5-233-02-13 arba internete www.socmin.lt. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija išduoda terminuotas licenzijas firmoms, turinčioms teisę įdarbinti užsienyje. Studentai gali išvažiuoti į užsienį pagal Au Pair programas. Daugiau informacijos internete www.jaunimas.lt.

Nuo pat gimimo augau vaikų globos namuose. Nei biologinės motinos, nei tėvo nesu mačiusi ir net neįsivaizduoju, kur jie yra. Su globos namų auklėtojom bandėm jų ieškoti, bet veltui. Iš artimųjų turiu tik jaunesnį brolį, kuris irgi auga vaikų globos namuose, tačiau ne su manimi. Per visus tuos 18 metų, kol augau vaikų globos namuose, turėjau 3 globėjus, kurie pasiimdavo mane savaitgaliais. Sulaukusi pilnametystės ir išėjusi iš vaikų globos namų, bandžiau glaustis pas globėją, tačiau dabar suprantu, kad jai buvau reikalinga tik dėl pašalpų, nes ji mane globojo iki tol, kol jas gaudavo. Nieko kito man nebeliko... Nusprendžiau kraustytis gyventi pas draugą. Pas jį gyvenau kelis mėnesius. Po kurio laiko susipažinau su netoliese gyvenančiu vaikinu, kuris man pasiūlė paatostogauti Anglijoje. Mano draugas bandė atkalbinėti nuo tokių minčių, sakė, kad parduos. Tačiau aš nepaklausiau jo ir vieną dieną tiesiog pabėgau... Susitikau su tuo vaikinu, kuris man pasiūlė kelionę, žadėjo gerą gyvenimą, tikino, jog išsivaduosiu iš skurdo. Man ši mintis labai patiko, galvojau, kad pagaliau mano gyvenime įvyks kažkas naujo, gražaus, būsiu paprasčiausiai laiminga...

Deja, viskas buvo kitaip. Nuvykusi į Angliją supratau, kad mane atvežė ne atostogauti. Buvau tiesiog parduota. Pakliuvau į albanų pinkles; iš pradžių man teko atidirbinėti už mikroautobuso bilietą, sakė, kad esu jiems skolinga. Vėliau keliavau iš vienų albanų rankų į kitas, ir taip daugiau nei pusė metų. Buvau mušama, girdoma narkotikais, turėjau tenkinti visas klientų užgaidas... Galiausiai vieną dieną pasirodė klientas, kuris buvo lietuvis. Aš jam papasakojau apie save: kaip atsidūriau Anglijoje, kad esu verčiama dirbti prostitute, jog su manimi taip žiauriai elgiasi... Jam pagailo manęs ir jis padėjo pabėgti. Taip vieną dieną baigėsi šis košmaras Anglijoje...

Augau skurdžioje šeimoje su mama, patėviu ir įsesere. Mums nuolat trūko maisto, nes tėvai mėgdavo išgėrinėti ir nesirūpindavo mumis. Man nuo mažens tekdavo ne tik prižiūrėti 14 metų jaunesnę sesutę, bet ir nudirbti įvairius ūkio darbus. Kasdien dviračiu važiuodavau į ganyklą, kuri buvo už 4 km nuo mano namų, ten melždavau karves, be to, reikdavo girdyti ir perrišinėti jas. Mama niekuo nesirūpino, aš nudirbdavau jos darbus, o iš patėvio susilaukdavau tik priekaištų ir patyčių, kad viską darau blogai, nors ir stengiausi jam įtikti. Patėvis manęs nemylėjo, nes buvau netikra jo dukra. Skaudžiausia buvo tai, kad mama visados gindavo ir pritardavo patėviui, manęs ji nė karto neužstojo.

Vieną dieną per TV pažintis susipažinau su vaikinu, būtent jis ir pasiūlė man užsiimti prostitucija. Ši mintis man pasirodė priimtina; susigundžiau pinigais, kurių man nuolat stigo. Iš pradžių dirbau savo miestelyje, kol klasėje pradėjo sklisi gandai, kad esu prostitutė. Norėdama pabėgti nuo apkalbų ir nuo žmonių, pradėjau verstis prostitucija Klaipėdoje, kur daugiau žmonių ir kur niekas manęs nepažįsta. Dirbdama prostitute turėjau šiek tiek pinigų, susiradau pažįstamų, turėjau nuolatinių klientų, tačiau jaučiausi bjauriai, su manimi niekas nesiskaitė... Verčiausi tuo kelis mėnesius, kol vieno reido metu sulaikė policija, po sulaikymo patekau į prieglaudą. Norėčiau keisti savo gyvenimą, bet nežinau kaip...

Ši istorija dar kartą patvirtina, kad nors pasiryžtama ir sutinkama užsiimti prostitucija, iki tokio sprendimo yra nueinamas gana ilgas kelias. Kada šeimoje yra girtaujama, tėvai neprisiima savo atsakomybių, nuolat trūksta pinigų, prostitucija tampa kaip viena iš išeičių kabintis už gyvenimo. Kuomet vaikai šeimoje nesusipažįsta su vertybėmis, nemato tinkamo pavyzdžio, prostitucija gali atrodyti priimtina. Visos merginos nori būti laimingos, nepriklausomos, turėti pinigų, tik skiriasi būdai, kuriais yra to siekiama. Svarbu, kad ir tokias merginas pasiektų pagalba ir jos bandytų gyventi kitaip.

Gyvenau su tėvais Biržų rajone, tačiau mane slėgė tokia situacija: tėvai gyveno skurdžiai ir mano poreikiai tik iš dalies buvo tenkinami. Norėdama tapti nepriklausoma, nutariau vykti į užsienį užsidirbti pragyvenimui. Sužinojęs apie mano planus, pasisiūlė padėti mano vaikinas. Jis  surado man darbą. Koks tai darbas, aš nesidomėjau, tiesiog pasitikėjau vaikinu. Atsitiko taip, kad mane pardavė Anglijoje ir privertė dirbti prostitute. Visa tai įvyko prieš metus. Tėvai nieko nežinojo apie mane: ką aš veikiu, kaip gyvenu...

Anglijoje patyriau smurtą iš sutenerių, bet ilgą laiką į policiją nesikreipiau, tačiau po vieno sumušimo neištvėriau ir nutariau kreiptis pagalbos. Policijos nuovadoje Londone parašiau pareiškimus prieš savo sutenerius. Policija nukreipė mane į nukentėjusių moterų organizaciją, ten pragyvenau 3 mėnesius. Po kurio laiko buvau grąžinta į Lietuvą ir apgyvendinta Dingusių žmonių šeimų paramos centre. Viliuosi, kad tai daugiau nepasikartos...

Sunku yra suvokti tai, jog parduoti gali labai artimas žmogus - vaikinas. Kai yra pasitikėjimas žmogumi, dažnai dingsta atsargumas, tačiau reikia stengtis neprarasti budrumo. Labai gerai, kad mergina kreipėsi į policiją, ir jai buvo suteikta pagalba. Žinoma, dar praeis daug laiko, kol viskas pasimirš, nuslūgs, tačiau pirmas žingsnis išsivadavimo link yra padarytas.